Dienos archyvas: 2017 lapkričio 3

2017 lapkričio 2 dieną Klaipėdoje, viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje (H. Manto g. 25) atidaryta Mindaugo Meškausko fotografijų paroda „Amžinas atvaizdas“. 
Lietuvos spaudos fotografų klubas kviečia susipažinti ir gyvai pamatyti tiek kūrybinį procesą, tiek technologinę dalį. Parodos atidarymo metu į muziejų atkeliaus Mindaugo Meškausko kilnojama fotostudija bei fotolaboratorija. 
Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka (H. Manto g. 25), Galerija 3A.
Paroda bus eskonuojama iki gruodžio dienos.

paroda

Mindaugo Meškausko fotografijų paroda „Amžinas atvaizdas“
Kuriant šlapio kolodijaus (ambrotipų ir ferotipų) nuotraukas „sustabdomos“ kelios sekundės portretuojamo apmąstymų, laukimo, suvokimo ar panirimo į savastį, mintis bei jausmus. Tai giliau nei paviršutiniškos vienadienės grimasos. Mindaugas sako: „šiuose atvaizduose stengiuosi įžvelgti ir perteikti žmogaus sielą“. 
Šioje parodoje M. Meškauskas pristato portretus ir peizažo triptiką. Parodos atidarymo metu bus galima pamatyti ambrotipo „reakciją“ į šviesą ir baltą arba juodą foną, fotografijos paslaptis kiekvienas galės atrasti išbandydamas specialiai sukurtą „juodos-baltos“ dėžutę.vParodoje eksponuojami Mindaugo aplinkos, draugų, bičiulių, kolegų portretai.
Autoriaus kūrybą menotyrininkė, dr. Simona Makselienė apibūdina: „Mindaugo ferotipų ir ambrotipų stilistiką būtų galima pavadinti piktorialistine. Nors šiuo terminu dažniausiai apibūdinami gamtos peizažai, tačiau jis tinka ir portreto žanrui. Mindaugas iš esmės elgiasi ir mąsto kaip tapytojas, ir kuria ne tiek fotografiją, kiek tapybinį portretą šlapio kolodijaus technika. Jam svarbus apšvietimas, tačiau ne ta prasme, kaip jis svarbus kiekvienam fotografui, bet kaip chiaroscuro buvo svarbi Renesanso, ar šviesotamsa Baroko tapytojams, kai pati forma ir trimatiškumas yra kuriami lengvesne ar aštresne šviesšešėliuote. Šviesšešėliuotė tampa ir pagrindine vidinio modelio turinio – draminio kur kas dažniau nei lyrinio – perteikimo priemone. <…> Ferotipai spinduliuoja sunkiai paaiškinamą magiją. Gal jų grizailiška monochromija, o gal metalizuotas sidabro žvilgesys suteikia šiems atvaizdamas savotiško kilnumo, taurumo, rafinuotos prabangos skonį? Tokį atvaizdą norisi įrėminti kaip brangų paveikslą, perduoti kaip paveldimą vertybę. Ir dar: ferotipų akivaizdoje turėtų organiškai gesti visi ginčai, o įsivyrauti ramus, atviras ir gilus pokalbis tête–à–tête. Ferotipiniai portretai – tai tarsi ikonos, tik ne šventųjų, o mūsų artimųjų“. 
(Visą straipsnį galite rasti čia: http://www.pressphoto.lt/naujienos/NewsItem/ambrotipu-magija-pagal-mindauga-meskauska )
Fotografuoti šiuolaikinius žmones šlapio kolodijaus procesu yra iššūkis tiek pozuojančiajam, tiek ir pačiam fotografui. Pirma, labai sunku žmogui išaiškinti, kad sėdėti reikia nejudant ir ilgai. O tiesa tokia – net menkiausias judesėlis dramatiškai atsiliepia nuotraukos ryškumui. 
Didžiuliame šiandienos tempe gyvenantys žmonės sunkiai suvokia, ką reiškia sėdėti nejudant. XIX amžiuje, siekiant pagaminti kuo ryškesnį atvaizdą, buvo sugalvoti specialūs galvos ir net rankų laikikliai, kuriuos įremdavo fotografuojamajam. Šiais laikais tenka griebtis tokių pačių priemonių. Mindaugo fotografijų herojams į galvą yra įremiamos atramos, tačiau nė jos nepadeda sutramdyti kai kurių vietoje nenustygstančių nenuoramų. Įtampa sėdint prieš fotoaparatą, kai šalia stovintis fotografas skaičiuoja sekundes ir meldžiasi, kad pozuotojas nė nekvėpuotų, tokia didelė, kad šis būtinai krusteli, ima mirksėti, o kartais ir muistytis. 
Paroda eksponuojama Rašytojo Thomo Manno memorialiniame muziejuje (Skruzdynės g. 17, Neringa) nuo 2017 rugsėjo 4 iki rugsėjo 30 dienos.

Apie autorių
Mindaugas Meškauskas (g.1971) populiarių televizijos projektų režisierius. Šiais skaitmeninės fotografijos laikais, kai kiekvienas kišenėje nešiojasi fotografuoti galintį išmanųjį telefoną, mane užvaldė noras sugrįžti prie analoginės fotografijos šaknų. Viskas prasidėjo nuo tarp senų daiktų atrastų paauglystėje naudotų fotoaparatų „Smena-8“, „Lubitel“ ir „Sokol-2“. Tačiau ilgainiui brendo noras išbandyti kažką „tikra“ – ne tik pagaminti fotografiją, bet ir kontroliuoti visą procesą nuo pražios iki pabaigos.
Šlapio kolodijaus procesas – šis XIX amžiaus išradimas man tiko labiausiai. Šiuo metodu vaizdas yra sukuriamas ant stiklinės (ambrotipas), metalinės (ferotipas) ar akrilinės plokštelės. Tai tarsi magija. Kartą pabandęs pagaminti ambrotipą, jau nebegali sustoti. Atvaizdai stiklo ar metalo plokštelėse užburia, sidabro žvilgesys juodame fone suteikia paveikslėliui trimatį efektą. Žmonės fotografijose, atrodo, tuoj tuoj ims ir sujudės. Jų žvilgsniai prikausto, kartais negali atitraukti akių nuo atvaizdo kelias minutes.

Apie procesą 
Šlapios kolodijaus plokštelės procesas išrastas XIX viduryje, 1851 metais jį aprašė Frederikas Skotas Arčeris. Šis procesas greitai išpopuliarėjo, nes buvo žymiai saugesnis ir patogesnis, nei jo pirmtakas dagerotipijos procesas, o atvaizdai nepalyginamai ryškesni už tuo metu taip pat naudotą kalotipiją. 
Pats procesas yra didelis iššūkis, o rezultatas priklauso ne vien nuo fotografo, bet ir nuo tikslios manipuliacijos chemikalais bei jų sąveikos. Visas procesas – plokštelės užliejimas kolodijumi, įjautrinimas, ekspozicija ir išryškinimas turi įvykti vos per keletą minučių, kol plokštelė dar šlapia (iš čia ir pavadinimas – šlapias kolodijus). Džiūti pradėjusi plokštelė praranda jautrumą šviesai, ir nuotraukos padaryti nebeįmanoma. Eksponavimas trunka labai ilgai dėl ypatingai mažo kolodijaus jautrumo šviesai. Kadangi pozuojančiajam neretai tenka išbūti nejudant keliolika ar net keliasdešimt sekundžių, portretai išeina tarsi sustingę laike. Tokiu būdu gaunamas „amžinas atvaizdas“ (graikiškai – ἀμβροτός — „nemirtingas“, τύπος — „atvaizdas“) yra ypatingai atsparus laiko poveikiui. Seniausi ambrotipai ir ferotipai jau skaičiuoja 160 ir daugiau metų, jie neblunka, nekeičia spalvos ir neišnyksta. Tai proceso metu išsiskyręs grynas sidabras ant stiklo ar dažytos metalo plokštelės.
Be to, gautas atvaizdas yra unikalus ir nepakartojamas – dviejų identiškų ambrotipų ar ferotipų pagaminti neįmanoma. 
Ambrotipų ir ferotipų gamybai naudojama chemija yra ne tik brangi. Jos nelengva ir įsigyti. Atvaizdo gamyba užtrunka gana ilgai – reikalingas tiek fotografuojamo objekto, tiek plokštelės bei chemijos paruošimas, tiek ir paties atvaizdo gamyba.
Fotografijai naudojamas didelio formato dumplinis fotoaparatas. Nuo fotoaparato dydžio priklauso ir paties ferotipo ar ambrotipo dydis.

Apie pirmuosius žingsnius
Pradėti nebuvo sunku. Informacijos, kaip veikia šis procesas, yra pilnas internetas. Galima atsisiųsti seniausias, detaliai procesą aprašančias, XIX amžiaus knygas, bendrauti su šlapio kolodijaus entuziastais visame pasaulyje. Kiek sunkiau Lietuvoje yra įsigyti reikiamos chemijos: Beveik visi šiame procese naudojami chemikalai yra toksiški, itin degūs ar net sprogūs, todėl didesnės jų dalies fiziniams asmenims neparduoda. Dėkui dievui, gyvename Europos Sąjungoje ir parsisiųsti per kurjerius galima beveik viską, kuo prekiauti neuždrausta kitose Europos šalyse.
Žinoma, prieš pradedant dirbti su tokiais chemikalais labai svarbu susipažinti su saugumo taisyklėmis, ir ne formaliai. 
O vėliau jau prasideda didžiausią džiaugsmą teikiantys ieškojimai, nusivylimai, atradimai. Kūryba, kurios rezultatai dosniai atlygina visus vargus.

 

 

2017 m. lapkričio 7 d. 17. 30 val. fotomenininkas Algimantas Kalvaitis Klaipėdos miesto savivaldybės Girulių viešosios bibliotekos galerijoje (Šlaito 10 A) pristato personalinę parodą „Vakarinis pasivaikščiojimas“. Nors ši data sutampa su Rusijos Spalio revoliucijos šimtosiomis metinėmis, paroda neturi jokių sąsajų su revoliucija, o Algimantas – ne revoliucionierius. Jis nieko negriauna, nerekonstruoja lieka ištikimas klasikinei fotografijos tradicijai ir pats sau. Šį kartą Algimanto fokuse – vakaro sutemų apgaubtas gimtasis Klaipėdos miestas.
Eksponuojamas fotoraščių ciklas-vakarinių pasivaikščiojimų po uostamiestį rezultatas. Į vakarinius „vojažus“ vienas, o kartais ir su draugais, Algimantas leidžiasi dažnai. Vakaro vaizdų „medžioklė“ tapo gražia jo ir draugų fotografų tradicija.
Ir iš tiesų, minkšta vakaro šviesa sušvelnina kontūrus, pridengia vienus objektus ir labiau išryškina kitus. Miestas pasikeičia, tampa neatpažįstamas lyg vaikščiotum, ne po savo, o po kažkokią kitą, nepažinią , neatrastą miestą. Šviesa visiškai pakeičia jo veidą ir jis atsiveria dieną nematoma savo puse.
Magiškųjų miesto vaizdų archyvas ilgai kaupėsi fotomenininko stalčiuje, pagaliau atėjo laikas juos iškuopti…

Birutė Skaisgirienė

Parodą kviečiame apžiūrėti nuo 2017 lapkričio 7 d. iki 2017 m. gruodžio 9d.

paroda