Mėnesio archyvas: sausio 2018

Sausio 26 d., penktadienį, 17.00 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose vyks dviejų pasaulyje pripažintų fotografų parodos „Šuolis laike“ atidarymas. Darbų autoriai – Erichas Salomonas, vienas reikšmingiausių XX a. fotografų, padaręs didelę įtaką šiuolaikinei spaudos fotografijai, ir Barbara Klemm, kurios praėjusio šimtmečio pabaigoje darytos nuotraukos giliai įsirėžė Vokietijos kolektyvinėje atmintyje. Parodos atidaryme dalyvaus jos kuratorius fotografas Andreas Rostas, 2017 m. pelnęs fotografės Aenne Biermann vardo premiją už šiuolaikinę Vokietijos fotografiją.
1944 m. mirusio Ericho Salomono ir 1936 m. gimusios Barbaros Klemm spaudos/reportažinės fotografijos sudaro įdomią simbiozę. Perduodamos tam tikrą žinutę jos kartu perteikia tuometinių įvykių politinį, socialinį ir psichologinį kontekstą. Abu autoriai save laiko/-ė ne menininkais, o pirmiausia žurnalistais. Tačiau šiandien jų darbai dėl savo aukštos meninės vertės pristatomi kaip fotografijos meno kūriniai ir vieni vertingiausių vokiškos spaudos fotografijos pavyzdžių.

Erichas Salomonas – vienas iš Vokietijos fotožurnalizmo pradininkų. Labiausiai jis mėgo fotografuoti politinę ir kultūrinę aukštuomenę. Bilietas, leidžiantis patekti į aukštuomenės sambūrius, buvo pats Erichas Salomonas. Apsukrus ir mokantis bendrauti džentelmenas, išsilavinęs ir mokantis daug kalbų, turintis nepaprastai gerą nuojautą kiekvienoje situacijoje ir sugebantis virtuoziškai (ir gana dažnai – slaptai) naudotis savo fotoaparatu, kuris tarsi tapo to bilieto dalimi. Nuo 1928 m. Erichas Salomonas fotografavo „Ermanox“ fotoaparatu, su kuriuo jis pirmą kartą galėjo patalpų viduje fotografuoti be blykstės, tai yra nepastebėtas. Taip įžymius amžininkus jis galėjo fotografuoti tomis akimirkomis, kai jie nesijautė stebimi, už oficialaus protokolo ribų, kai jis buvo vienintelis juos stebintysis.

Barbaros Klemm fotografijos pasakoja istorijas. Dar daugiau – jos pasakoja naujųjų laikų istoriją. Jokia kita vokiečių fotografė nėra taip įamžinusi tokios daugybės paskutinių dešimtmečių Vokietijos ir kitų šalių įvykių bei asmenybių, kaip tai padarė Barbara Klemm. Jos nuotraukos vaizduoja politikus ir demonstrantus, susitikimus Vokietijos federalinėje kanceliarijoje ir XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje vykusio studentų judėjimo akimirkas. Jose galima pajusti tiek visuomenės ir politines nuotaikas, tiek ir asmeninius išgyvenimus. Maištavimą, bejėgiškumą ir liūdesį, tikėjimą ir pasipriešinimą, o taip pat ir griovius bei sienas tarp valdančiųjų ir valdomųjų, tarp Rytų ir Vakarų, vargšų ir turtingųjų, tarp vietinių ir svetimšalių, tarp jaunų ir senų.

Fotoparodą „Šuolis laike“ parengė Vokietijos Užsienio ryšių institutas ifa, ji eksponuojama bendradarbiaujant su Goethe‘s institutu ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriumi. 
Paroda KKKC parodinėse erdvėse veiks iki vasario 18 d., 2017 m. ji jau buvo eksponuojama Vilniaus ir Kauno fotografijos galerijose.

paroda

Daugiau apie parodą:
http://bit.ly/2DlwHEJSuolisLaike

Klaipėdos fotografijos galerijoje (KKKC parodų rūmuose, Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaryta Artūro Šeštoko fotografijų paroda „Miestas Inkognito”.

 

Miestas be nereikalingo patoso, nesusireikšminęs, šiek tiek išsekęs, bet neištrinamas iš atminties. Savitą mąstymo ir buvimo ritmą, savitą tylą turinti Klaipėda. Sutikti klaipėdiečiai, kaip ir miestas, daugžodžiauti nemėgsta – tik tiek, kiek reikia, ir lėtai juda toliau. Fotografinį miesto archyvą kelis dešimtmečius kuriantis Artūras Šeštokas naujuoju ciklu „Miestas inkognito“ pagrindinio kūrybos objekto neišduoda, tačiau ir neapnuogina. Pasako tik tiek, kiek nori ir palieka erdvę kiekvieno savoms mintims.
Miestą fotografijose galima atpažinti, bet nepažinti. Galbūt dėl to, kad autorius siekia perteikti ne proto diktuojamas įžvalgas, bet jausminį uostamiesčio patyrimą. Stabilios architektūros ir objektų fone žmonės tampa perregimi – pinhole kamera fiksuojamas jų judėjimas fotografo apspręstose laiko atkarpose. Tačiau kuo ilgiau žiūri į A. Šeštoko trijų metrų ilgio juodai baltas fotojuostas, tuo stipriau pradedi tikėti, kad šį kartą pats autorius nori laikytis inkognito pozicijos. Tarsi jis, o ne miestas, nori likti nežinomu ar neatpažintu, žiūrovo dėmesį nukreipiant nuo autorinio kūrybos braižo į miesto išgyvenimą vaizdais.
Mąslų miesto išgyvenimo procesą sutrikdo spalvoti kvadratiniai fotoobjektai, kabantys parodos erdvėje. A. Šeštokas iš įprastos jiems padėties iki lubų pakelia Klaipėdos šaligatvius, sandėliukų duris, sienas, kiemus ir uostamiesčiui būdingus objektus. Toks kontrastas sukuria alternatyvų požiūrį į tą patį miestą, tarsi viršuje būtų uždėtas jaukesnis ir šiek tiek linksmesnis garso takelis. Paradoksalu, tačiau iš išklotinių ir kubų sukurtas miesto fotodokumentas, iš tiesų, palieka žiūrovą nepažinusį miesto, tarsi kažkas liko sąmoningai nutylėta, tarsi neįkyriai nuolat būtų primenama, kad Klaipėda – miestas inkognito.

Eglė Deltuvaitė

paroda

Artūro Šeštoko fotografijų parodą „Miestas Inkognito” remia Klaipėdos miesto savivaldybės administracija.
Parodą pristato Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.
Paroda veiks iki vasario 18 d.

Klaip. sk. kontaktai