Ingridos-Mockutės-Pocienės-fotografijų-paroda-„Susiliejimai“

Liepos 16 d. Fotografijos galerijoje, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmų II aukšte (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda), atidaryta Ingridos Mockutės-Pocienės fotografijų paroda „Susiliejimai“.

paroda

Apie parodą:

„[…] Kūnas yra vieta, kurioje įspaudžiami įvairūs ženklai ir žinios. Kūnuose ieškome identiteto požymių. Tačiau kūno ženklai ne tik padeda atpažinti, bet ir paverčia kūną tekstu. Kūno žymės – apgamai, randai, tatuiruotės, spuogai, raukšlės – gali tapti naratyvu, kurį kas nors perskaitys. Semiotiniuose kūno perskaitymuose susikerta daugybė psichinių, seksualinių, socialinių ir politinių kodų. Kūnų įkodavimas ir iškodavimas liudija, kad jie – ne tik vieta, kurioje patiriame ir gyvename, bet ir mūsų patirčių bei istorijų kūrinys.“ *
Ne šiaip pradedu šia žymaus sociologo Artūro Tereškino knygos „Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje“ ištrauka. Šiuolaikinėje visuomenėje vis labiau telkiamės ties kūno kaitumu. Tai rodo, kad kūnas yra svarbus objektas. Tai yra mūsų visų tapatybės vieta. Man kūryba – tai nuolatinis ieškojimas. Seniai fotografuoju žmones, tačiau šitaip „apsinuoginau“ palaipsniui. Nusirengdami parodome ne tik kūną, dalelę sielos, savo istorijos, patirties…Kūnas yra nenuobodus, todėl jis yra mano kūrybinis impulsas ir jėga.
Fotografijose kūno kalba atspindi platų spektrą veiksmų ir pozicijų, nuo pačių fiziškiausių iki pačių simboliškiausių, nuo pačių intymiausių iki labiausiai socialinių, nuo pačių įgimčiausių iki labiausiai išmoktų. Savo instrumentu (fotoaparatu) komunikuoju erdvėje teikiančioje daug elementarių kūrybiniam procesui reikalingų pastebėjimų, detalių: gamtos natūralumas, medžiagiškumas, faktūros, ritmai, netikėtumai, paslaptis. Embleminis moteriškumas: simbolinė forma išreiškianti gamtą. Stiprybė tinka tik vyrui. Jo vizualusis kūno medžiagiškumas vešlus. Tačiau vyriškas erosas disciplinuojamas, iškeliamas santūrumas. Tai įtakoja ne dažnas vyro – pozuotojo reiškinys.
Visa tai – akimirka, kurioje kūnas užima svarbiausią vaidmens poziciją. Kūnas tampa meno objektu – papuošalu, skulptūra – ar tiesiog gamtos dariniu. Jį atrakina emocinis intymumas kūryboje, kuomet atsiveria galimybės: susilieti, lietis, liestis…

• Artūras Tereškinas, Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje, red.Danutė Kalinauskaitė, Vilnius, baltos lankos, 2001, p. 9-10.

atidarymas

 Nuotraukos © Virgilijus Skuodas