Miestas be nereikalingo patoso, nesusireikšminęs, šiek tiek išsekęs, bet neištrinamas iš atminties. Savitą mąstymo ir buvimo ritmą, savitą tylą turinti Klaipėda. Sutikti klaipėdiečiai, kaip ir miestas, daugžodžiauti nemėgsta – tik tiek, kiek reikia, ir lėtai juda toliau. Fotografinį miesto archyvą kelis dešimtmečius kuriantis Artūras Šeštokas naujuoju ciklu „Miestas inkognito“ pagrindinio kūrybos objekto neišduoda, tačiau ir neapnuogina. Pasako tik tiek, kiek nori ir palieka erdvę kiekvieno savoms mintims.
Miestą fotografijose galima atpažinti, bet nepažinti. Galbūt dėl to, kad autorius siekia perteikti ne proto diktuojamas įžvalgas, bet jausminį uostamiesčio patyrimą. Stabilios architektūros ir objektų fone žmonės tampa perregimi – pinhole kamera fiksuojamas jų judėjimas fotografo apspręstose laiko atkarpose. Tačiau kuo ilgiau žiūri į A. Šeštoko trijų metrų ilgio juodai baltas fotojuostas, tuo stipriau pradedi tikėti, kad šį kartą pats autorius nori laikytis inkognito pozicijos. Tarsi jis, o ne miestas, nori likti nežinomu ar neatpažintu, žiūrovo dėmesį nukreipiant nuo autorinio kūrybos braižo į miesto išgyvenimą vaizdais.
Mąslų miesto išgyvenimo procesą sutrikdo spalvoti kvadratiniai fotoobjektai, kabantys parodos erdvėje. A. Šeštokas iš įprastos jiems padėties iki lubų pakelia Klaipėdos šaligatvius, sandėliukų duris, sienas, kiemus ir uostamiesčiui būdingus objektus. Toks kontrastas sukuria alternatyvų požiūrį į tą patį miestą, tarsi viršuje būtų uždėtas jaukesnis ir šiek tiek linksmesnis garso takelis. Paradoksalu, tačiau iš išklotinių ir kubų sukurtas miesto fotodokumentas, iš tiesų, palieka žiūrovą nepažinusį miesto, tarsi kažkas liko sąmoningai nutylėta, tarsi neįkyriai nuolat būtų primenama, kad Klaipėda – miestas inkognito.

Eglė Deltuvaitė