2019 m. birželio 20 d. (ketvirtadienį), 17.30 val. Fotografijos muziejaus (Vilniaus g. 140, Šiauliai) Galerijoje atidaroma Violetos Bubelytės retrospektyvinė fotografijų paroda „Savas kūnas“.
Violetos Bubelytės kūryba yra išskirtinis reiškinys Lietuvos fotografijoje. Nuo 1981 m. jos fotografuojamus autoaktus galima įrašyti šalia tokių pasaulio garsenybių kaip Claude Cahun ir Francesca Woodman, tik ji dirba kur kas ilgiau ir rezultatai praturtėja laiko dimensija.
Jau daugiau nei tris dešimtmečius fotografuojamas kūnas keičiasi, bet keičiasi ir autorės požiūris į jį, į save, į fotografiją. 9-ajame dešimtmetyje jauna mergina valiūkiškai rodosi ir slapstosi už draperijų, už veidrodžių, už atspindžių. Ji sprunka nuo mūsų žvilgsnio susidvejindama ir leisdama aplinkai pasiglemžti jos efemerišką kūną. Ji daro bandymus, vis grįžta pažiūrėti į fotografiją tarsi veidrodį, tarsi klausdama: kaip aš atrodau, kas aš esu? O kartu ir vaidindama nusisukusią, tiriančią, laukiančią, matuojančią, matuojamą, prislėgtą, liudijančią, liūdinčią merginą-moterį. Ir besikeičiančią – dešimtajame dešimtmetyje kūnas ima prarasti stangrų jaunystės liaunumą, darosi toks, kokį vizualinė kultūra atmeta kaip neišvaizdų. Bubelytė drąsiai rodo paprastai nematomą vyresnės moters kūną, atranda kritišką distanciją jo ir savęs pačios atžvilgiu. Naujausiuose darbuose kritiką keičia ironija. Fotografavimasis tampa performansu inscenizuojant pašaipius komentarus kultūrinių klišių atžvilgiu, o juos išreikšti padeda ir pavadinimai, pakeitę neutralų „Aktą“ su numeriu. Meilės sau gestai, net ir „Nevykęs bučinys“ su savimi rodo išsilaisvinimą nuo amžinų vidinių priklausomybių. „Tos pačios beždžionės“ juokiasi iš savęs ir iš tų, kurie atmeta ir žemina „netinkamus“ vyresnio amžiaus žmones, nes ši besijuokianti moteris yra stipri, ji sudaužo nebereikalingus veidrodžius. Skirtingai nei daugelis vyresnės kartos fotografų, Bubelytė eksperimentuoja su šiuolaikine medija – skaitmenine fotografija – tol, kol išgauna analoginei prilygstančią kokybę.
Fotografuodama save Bubelytė atskleidžia vyrų fotografijoje paplitusių moters aktų dirbtinumą, kai kūnas išnaudojamas kaip žvilgsnio objektas ir niekada netampa subjektu. Neįprasta akto traktuote, o taip pat ir pačiu savęs nuogos fotografavimo veiksmu ji erzina visuomenę, tradiciškai atmetančią tokį moters veiksmą. Prisimenant 1989 m. po parodos Kaune Bubelytei tekusią kritiką „grupės moterų“ laiške, dar labiau stebina menininkės drąsa kalbėti taip, kaip niekas nekalba Lietuvoje, nors ir kitur būtų sunku atrasti analogų. Tylinčių jaunos Bubelytės autoaktų fotografijose įsimena tiesus žvilgsnis, išdidi stovėsena, negailestingas savęs tyrimas ir ironija. O vyresnės menininkės performansuose ryškėja išminties būsena, grįsta žinojimu, kad jaunystės iliuzijos nuėjo per niek, bet dabar jau galima iš viso to pasijuokti ir kurti be apribojimų.
Agnė Narušytė
Paroda veiks iki 2019 m. rugpjūčio 28 d.
Organizatorius:
Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius
Patrneris:
Fotografijos muziejus (Šiaulių „Aušros“ muziejus)